Daugelis darbdavių mano, kad paskelbus skelbimą tinkamiausi žmonės patys atsišauks. Realiai geriausi specialistai dažnai visai neieško darbo — jie jau dirba ir yra patenkinti. Todėl vien laukiant atsišaukimų didelė dalis stipriausių kandidatų lieka nepasiekiama.
Toliau — kas yra pasyvūs kandidatai ir kodėl jie keičia visą požiūrį į paiešką.
Aktyvūs ir pasyvūs kandidatai
Kandidatus galima sąlygiškai suskirstyti į dvi grupes. Aktyvūs — tie, kurie šiuo metu ieško darbo ir patys peržiūri skelbimus. Pasyvūs — tie, kurie darbo aktyviai neieško, bet apsvarstytų gerą pasiūlymą, jei jis pats juos pasiektų.
Skirtumas esminis. Skelbimas pasiekia tik pirmąją grupę, o antroji, dažnai gausesnė ir stipresnė, lieka už jo ribų. Būtent joje neretai ir yra tinkamiausi žmonės.
Kodėl geriausi dažnai jau dirba
Stiprūs specialistai retai ilgai lieka be darbo — juos greitai pasigriebia. Todėl tikimybė, kad geriausias kandidatas kaip tik dabar naršo skelbimus, nedidelė. Dažniausiai jis ramiai dirba ir apie pokyčius negalvoja.
Tai nereiškia, kad jo negalima sudominti. Reiškia tik tai, kad pirmas žingsnis turi ateiti ne iš jo, o iš darbdavio ar ieškotojo. Laukiant tokie žmonės tiesiog nepasirodys.
Skelbimo ribos
Skelbimas — naudingas įrankis, bet jo galimybės ribotos. Jis veikia kaip tinklas, į kurį patenka tik tie, kas šiuo metu aktyviai plaukioja. Visi kiti pro jį praplaukia nepastebėti.
Dėl to remtis vien skelbimais reiškia sąmoningai apriboti kandidatų ratą. Kartais to pakanka, bet svarbioms ar retoms pozicijoms — dažniausiai ne.
Kaip pasiekti pasyvius kandidatus
Pasyvius kandidatus pasiekti reikia proaktyviai. Todėl profesionali personalo paieška vis dažniau reiškia ne skelbimo laukimą, o tikslinį kreipimąsi į tinkamus žmones, net jei jie darbo neieško.
Tam naudojami profesiniai tinklai, rekomendacijos ir tiesioginis ryšys su specialistais. Toks būdas reikalauja daugiau pastangų, bet dažnai atveda būtent tuos kandidatus, kurių skelbimu niekada nepavyktų pritraukti.
Ką tai keičia darbdaviui
Supratus pasyvių kandidatų logiką, keičiasi ir lūkesčiai. Paieška tampa aktyviu procesu, o ne pasyviu laukimu, ir dažnai užtrunka ilgiau, ypač retoms kompetencijoms.
Svarbus tampa ir darbdavio įvaizdis. Pasyvus kandidatas svarstys pasiūlymą tik tada, jei įmonė atrodys patraukli — todėl geras vardas rinkoje tampa realiu pranašumu paieškoje.
Kantrybė kaip pranašumas
Pasyvių kandidatų logika reikalauja kitokio požiūrio į laiką. Jei tikimasi rasti stiprų specialistą per kelias dienas, nusivylimas beveik garantuotas — geriausi žmonės retai laisvi iš karto. Todėl kantrybė čia tampa ne trūkumu, o pranašumu.
Įmonės, kurios planuoja paiešką iš anksto ir nelaukia paskutinės minutės, turi didesnį pasirinkimą. Jos gali ramiai užmegzti ryšį su tinkamais žmonėmis, o ne skubotai rinktis iš tų, kas atsitiktinai laisvas. Ilgesnis, bet apgalvotas procesas dažnai atveda kur kas geresnį rezultatą nei greitas, bet ribotas.
DUK
Kiek laiko užtrunka pasyvaus kandidato paieška? Dažniausiai ilgiau nei įprasto skelbimo. Reikia laiko surasti tinkamus žmones ir užmegzti su jais ryšį.
Ar verta planuoti paiešką iš anksto? Taip. Iš anksto pradėta paieška suteikia didesnį pasirinkimą ir mažina skubotų sprendimų riziką.
Ar pasyvūs kandidatai brangesni? Nebūtinai. Svarbiau, kad pasiūlymas ir sąlygos būtų patrauklūs — būtent jie paskatina apsvarstyti pokytį.
Kas yra pasyvus kandidatas? Tai specialistas, kuris aktyviai neieško darbo, bet apsvarstytų gerą pasiūlymą, jei jis pats jį pasiektų.
Kodėl skelbimo nepakanka? Skelbimas pasiekia tik aktyviai ieškančius. Dalis stipriausių kandidatų šiai grupei nepriklauso, todėl lieka nepastebėta.
Ar pasyvius kandidatus tikrai galima sudominti? Taip, bet iniciatyva turi ateiti iš darbdavio ar ieškotojo. Geras pasiūlymas ir patraukli įmonė gali paskatinti apsvarstyti pokytį.
Kodėl tokia paieška užtrunka ilgiau? Nes reikia aktyviai ieškoti ir užmegzti ryšį, o ne laukti atsišaukimų. Ypač tai pasakytina apie retas kompetencijas.
Ar darbdavio įvaizdis svarbus paieškoje? Labai. Pasyvūs kandidatai renkasi atidžiai, todėl geras įmonės vardas rinkoje tampa realiu pranašumu.
Galiausiai geriausi kandidatai retai patys pasibeldžia į duris — juos dažniausiai reikia surasti ir sudominti pirmam. Tai reikalauja daugiau iniciatyvos ir kantrybės, bet būtent jos dažnai ir atskiria stiprią komandą nuo vidutinės.
