Yra didelis skirtumas tarp važiavimo „iki parduotuvės“ ir važiavimo ten, kur kelias tęsiasi valandą, dvi ar pusę dienos. Būtent tada paaiškėja, kad dviratis turi arba padėti tau važiuoti, arba po truputį vogti jėgas. Dėl to turistiniai dviračiai turi visai kitą paskirtį nei modeliai, kuriuos žmonės renkasi trumpam pasivažinėjimui po miestą. Čia jau svarbu ne vien išvaizda ar pirmas įspūdis. Čia svarbu, kaip jausies po 20, 40 ar 70 kilometrų.

Daug kas pavargsta ne todėl, kad yra silpnesni ar mažiau pasiruošę. Dažnai pavargstama todėl, kad važiuojama su netinkamu dviračiu, netinkama sėdėsena, per aukštai užkeltais lūkesčiais ir per menku dėmesiu paprastiems dalykams. Kai visa tai susideda į vieną vietą, net ir gražus maršrutas pradeda erzinti. O kai viskas pataikyta gerai, kelias staiga pailgėja malonia prasme.

Ilgas atstumas prasideda nuo patogumo, o ne nuo valios

Žmonės kartais įsivaizduoja, kad kuo toliau nori važiuoti, tuo labiau turi kentėti. Lyg nuovargis būtų įrodymas, kad „važiavai rimtai“. Iš tikro tolimas važiavimas daug labiau susijęs su ritmu nei su kančia. Ir čia turistiniai dviračiai turi labai aiškų pranašumą.

Jie dažniausiai sukurti taip, kad kūnas nepavargtų per greitai. Sėdėsena būna patogesnė, važiavimas stabilesnis, pats dviratis ramiau reaguoja į ilgesnį kelią, bagažą, skirtingą dangą. Visa tai atrodo kaip smulkmenos iki pirmų ilgesnių kilometrų. Paskui supranti, kad nuo tų smulkmenų ir priklauso, ar po valandos vis dar mėgaujiesi, ar jau skaičiuoji, kada galėsi nulipti.

Nuovargį dažniausiai kuria ne tai, ką galvoji

Kai po ilgesnio važiavimo skauda pečius, riešus, kaklą ar nugarą, daug kas kaltina save. Atrodo, kad gal per silpnas pasiruošimas, per mažai treniruočių, per ambicingas maršrutas. Tačiau labai dažnai kūną išvargina ne atstumas, o netinkama poza ir netinkamas dviratis.

Jeigu visą laiką remiesi per stipriai į rankas, jei sėdynė verčia nuolat ieškoti patogesnės vietos, jei dviratis atrodo nervingas ir reikalauja nuolatinio taisymo kūnu, energija išeina daug greičiau. Tokiu atveju net ir trumpesnė išvyka pradeda atrodyti kaip darbas. O su gerai parinktu turistiniu modeliu atsiranda jausmas, kad dviratis dirba su tavimi, o ne prieš tave.

Toliau nuvažiuoja tie, kurie moka važiuoti ramiau

Čia yra viena paprasta, bet daug ką keičianti taisyklė. Norint nuvažiuoti toliau, nereikia visą laiką spausti. Reikia išmokti išlaikyti tempą, kuris neerzina kūno. Turistiniai dviračiai tam labai dėkingi, nes jie skatina važiuoti tolygiai. Be staigių šuolių, be bereikalingo plėšymo, be jausmo, kad nuo pirmų kilometrų reikia „rodyti rezultatą“.

Kai važiuoji tokiu ritmu, atsiranda kita kelionės kokybė. Gali stebėti aplinką, normaliai kvėpuoti, mažiau pavargsti galvoje. O galvos nuovargis irgi labai svarbus. Nes ilgesnėje išvykoje pavargsta ne vien kojos. Pavargsta sprendimų priėmimas, susikaupimas, kantrybė. Jei dviratis viską daro sunkiau, tas nuovargis ateina daug greičiau.

Maži sprendimai, kurie leidžia važiuoti ilgiau

Kai kalba pasisuka apie ilgesnius atstumus, daug kas ima ieškoti didelių atsakymų. Koks modelis geriausias, kokia pavara svarbiausia, kiek kilometrų laikoma „rimta“. O tiesa dažnai būna gerokai paprastesnė. Ilgiau važiuoti padeda ne vienas stebuklas, o keli normalūs pasirinkimai iš karto.

Labai daug lemia šie dalykai:

• patogi sėdėsena, kuri nevargina nugaros ir rankų
• minkštesnis, stabilesnis važiavimo pojūtis
• dviratis, kuris tinka ilgesniam buvimui balne
• galimybė vežtis daiktus, o ne tampyti juos ant pečių
• tempas, kuriame dar gali kvėpuoti ir mėgautis keliu

Visa esmė tokia: kai kūnui nereikia kovoti su kiekvienu kilometru, kelias pailgėja savaime. Ir tada nebereikia savęs versti. Tiesiog važiuoji.

Kelionė pasikeičia, kai nebereikia kentėti

Man atrodo, daug žmonių atranda ilgesnius maršrutus tik tada, kai pagaliau atsisėda ant jiems tinkančio dviračio. Iki tol būna susidarę nuomonę, kad ilgesnės kelionės yra „ne jiems“. Kad per sunku, per vargina, per ilga. O tada pasikeičia kelios svarbios detalės ir paaiškėja, kad problema buvo ne žmoguje.

Turistiniai dviračiai dėl to ir turi savo vietą. Jie neskirti trumpam efektui. Jie skirti tam, kad po valandos dar norėtum važiuoti toliau. Kad galėtum išvažiuoti ryte ir nesijausti sulūžęs dar nepasiekęs pirmo gražesnio sustojimo. Kad po kelionės liktų ne mintis „daugiau niekada“, o toks geras jausmas, kad kitą savaitgalį būtų visai smagu pakartoti.

Didesnis atstumas prasideda nuo teisingo jausmo

Todėl važiuoti toliau be nuovargio nėra jokia paslaptis. Tai nėra skirta vien sportininkams ar žmonėms su dideliu pasiruošimu. Dažniausiai tai prasideda nuo teisingo pojūčio ant dviračio. Kai niekas nespaudžia, nevargina, neerzina per anksti. Kai dviratis kviečia dar vieną kilometrą, o ne maldauja sustoti.

Ir būtent čia turistiniai dviračiai atsiskleidžia geriausiai. Jie nekeičia tavo kojų ar fizinės formos per vieną dieną. Bet jie pakeičia pačią kelionės savijautą. O kai savijauta gera, atstumas kažkaip nustoja gąsdinti. Jis tampa tiesiog keliu, kuriuo norisi važiuoti toliau.