Kai šeimoje įvyksta netektis, sprendimus dažnai lemia ne racionalus mąstymas, o giliai įsišakniję įsitikinimai. Dalis jų perduodami iš kartos į kartą, kiti susiformuoja iš baimės ar nežinojimo. Problema ta, kad kai kurie šie įsitikinimai apsunkina ir taip nelengvą laikotarpį.
Pažvelkime į dažniausius mitus, kurie neleidžia šeimoms ramiai atsisveikinti su artimaisiais.
„Kremavimas reiškia, kad nesirūpiname”
Tai vienas labiausiai paplitusių mitų, ypač tarp vyresnės kartos. Tačiau realybė visiškai kitokia. Palaikų kremavimas šiandien yra visavertė alternatyva, kurią renkasi apie pusė Lietuvos šeimų.
Kremavimas niekaip nesumažina pagarbos mirusiajam. Priešingai – daugeliui šeimų tai suteikia galimybę atsisveikinti ramiau, be laiko spaudimo. Kai artimieji gyvena skirtinguose miestuose ar net šalyse, kremavimas leidžia surengti ceremoniją tada, kai visi gali susirinkti.
Bažnyčia kremavimą pripažįsta jau dešimtmečius. Urną galima palaidoti kapinėse šalia kitų šeimos narių. Jokio „mažesnio rūpesčio” čia nėra.
„Laidotuvės turi būti brangios, kitaip atrodys negražiai”
Šis mitas verčia šeimas jaustis kaltomis dėl savo finansinių galimybių. Kai kurie net ima paskolas, kad tik „nepasirodytų blogai” prieš gimines ar kaimynus.
Tiesa tokia: ceremonijos prasmingumas nepriklauso nuo išleistos sumos. Paprastas, bet nuoširdus atsisveikinimas gali būti daug jaudinantis nei pompastiškas renginys su brangiausiomis gėlėmis.
Profesionalios laidojimo paslaugos Vilniuje siūlo įvairių variantų kiekvienam biudžetui. Geri specialistai niekada nespaudžia rinktis brangesnių variantų ir gerbia šeimos sprendimą.
„Reikia viską sutvarkyti per dvi dienas”
Daugelis mano, kad laidotuvės privalo įvykti kuo greičiau. Šis įsitikinimas kuria milžinišką spaudimą šeimai, kuri ir taip išgyvena šoką.
Iš tiesų jokio griežto termino nėra. Žinoma, yra praktinių aplinkybių, tačiau šiuolaikinės šaldymo technologijos leidžia planuoti ceremoniją per kelias dienas ar net savaitę. Tai ypač svarbu, kai reikia sulaukti artimųjų iš užsienio arba tiesiog suteikti šeimai laiko atsigauti nuo pirminio šoko.
Skubėjimas dažnai veda prie sprendimų, dėl kurių vėliau gailimasi. Geriau skirti papildomą dieną ir viską apgalvoti.
„Vaikai neturėtų dalyvauti laidotuvėse”
Saugodami vaikus nuo „traumuojančios patirties”, tėvai kartais padaro priešingai – sukuria paslaptį ir baimę aplink mirtį.
Psichologai sutaria, kad vaikų dalyvavimas laidotuvėse, jei jie patys to nori, gali būti svarbi gedulo proceso dalis. Žinoma, tai priklauso nuo vaiko amžiaus ir charakterio. Tačiau visiškas atribojimas nuo atsisveikinimo gali sukelti daugiau klausimų nei atsakymų.
Svarbu iš anksto paaiškinti vaikui, ko tikėtis, ir leisti jam pačiam nuspręsti, ar nori dalyvauti. Priverstinis dalyvavimas toks pat žalingas kaip ir priverstinis nušalinimas.
„Apie tai kalbėti su gyvais tėvais nepadoru”
Paradoksalu, tačiau būtent ši tyla sukuria daugiausiai problemų. Kai tėvai išeina nepasakę savo norų, vaikams tenka spėlioti. Ar mama būtų norėjusi kremavimo? Kokią muziką tėtis būtų pasirinkęs? Ar svarbu bažnytinė ceremonija?
Šie klausimai dažnai sukelia nesutarimus tarp brolių ir seserų, kurie gali trukti metus.
Atviras pokalbis su tėvais – ne „mirties laukimas”, o rūpestis. Tai galimybė išgirsti jų norus ir užtikrinti, kad atsisveikinimas bus toks, kokio jie patys norėtų. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių iš tiesų nori apie tai pakalbėti, tik laukia, kol kas nors pradės.
Ką visa tai reiškia praktiškai
Įsitikinimai formuoja mūsų sprendimus, net kai to nesuvokiame. Atpažinus šiuos mitus, lengviau priimti sprendimus, kurie tikrai atitinka šeimos vertybes ir galimybes, o ne svetimas lūkesčius.
Laidotuvės skirtos atsisveikinti ir pagerbti žmogų. Viskas kita – tik forma, kurią kiekviena šeima gali rinktis laisvai.
