Yra toks verslo etapas, kai nebevyksta drama, o vyksta tyla. Klientai nutilo, projektai baigėsi, sąskaitoje ramu. Ir tada ateina klausimas, kurį daug kas stumia tolyn: ką daryti su įmone, kai norisi pauzės?
Vienas kelias atrodo lengvas. „Sustabdysiu ir pažiūrėsiu.“ Kitas atrodo galutinis. „Uždarysiu, kad būtų ramu.“ Abu skamba logiškai, kol neprasideda smulkmenos, kurios paskui kainuoja nervus ir pinigus. Kartais net labai realiai.
Kai žmogus nori pauzės, bet dokumentai pauzės neima
Smulkus verslas dažnai yra žmogus. Jo nuotaika, energija, sveikata, šeimos reikalai. Kai tau reikia atsikvėpti, viskas atrodo paprasta: padarysi pauzę ir grįši, kai bus jėgų.
Tik bėda ta, kad įmonė nėra tavo nuotaika. Įmonė yra registrai, terminai, pareigos. Dėl to sprendimas „kol kas nieko nedarysiu“ dažniausiai virsta sprendimu „vėliau tvarkysiu pasekmes“. Ir čia prasideda tas skirtumas, kuris gali kainuoti.
Kas iš tiesų slepiasi už frazės „įmonės veiklos sustabdymas“
Įmonės veiklos sustabdymas daugeliui skamba kaip paprastas mygtukas. Tarsi išjungei, padėjai į stalčių ir tiek. Realybėje tai labiau panašu į tvarkingą pauzę su aiškiais rėmais.
Sustabdymas dažniausiai tinka, kai tu matai šviesą tunelio gale. Kai žinai, kad grįši. Kai yra planas, net jeigu jis dar miglotas. Tarkim, lauki sezono, atostogauji, keiti kryptį, gydaisi, tvarkai asmeninius reikalus. Sustabdymas leidžia neprarasti įmonės istorijos, pavadinimo, struktūros. Ir psichologiškai tai veikia: nereikia pradėti nuo nulio.
Tik čia yra viena smulkmena. Jeigu sustabdai, vis tiek turi jausti, kad tvarka išlieka. Kitaip sustabdymas tampa „užmigdyta bomba“, kuri kažkada primins apie save.
Kada uždarymas tampa lengvesniu keliu, nors iš pradžių baisu
Yra situacijų, kai uždaryti įmonę yra sveikesnis sprendimas. Ne todėl, kad nepavyko. O todėl, kad tu nori užversti puslapį.
Uždarymas dažniausiai tinka, kai:
- tu nebenori grįžti į tą veiklą, net jeigu po metų turėtum laiko
- įmonė buvo laikinas projektas, o dabar tai tik „kabantis reikalas“
- tau svarbu, kad neliktų jokio fono, jokių terminų, jokių rūpesčių
- įmonė daugiau kelia įtampą nei duoda naudos, ir tu tą jauti kas mėnesį
Šitas sprendimas kai kam atrodo kaip pralaimėjimas. Man jis dažnai atrodo kaip branda. Nes uždarymas suteikia ramybę, kai viduje jau seniai aišku, kad grįžimo nebus.
„Pasiliksiu, gal kada prireiks“ yra dažniausia klaida
Jeigu reikėtų įvardinti vieną sakinį, kuris brangiausiai kainuoja, tai būtų šitas. Žmonės palieka įmonę „dėl visa ko“. Nes gal vieną dieną reikės sąskaitas išrašyti, gal bus projektas, gal kas nors pasiūlys darbą per įmonę.
Problema ta, kad „gal“ nėra planas. O kai nėra plano, tvarka išsisklaido. Tu nepastebi, kaip pradedi vengti laiškų, atidėlioti, pamiršti. Tada atsiranda nepatogūs pokalbiai ir ta nemaloni būklė, kai jautiesi lyg skolingas savo pačiam sprendimui.
Kaip pasirinkti, kad po trijų mėnesių nesigailėtum
Aš visada siūlau pradėti nuo paprasto klausimo: ar aš realiai noriu grįžti prie šitos veiklos, ar man tiesiog gaila atsisveikinti?
Jeigu nori grįžti, tuomet įmonės veiklos sustabdymas dažnai yra geras sprendimas. Bet susitark su savimi dėl termino. Pasakyk sau „grįšiu po 3 mėnesių ir peržiūrėsiu“. Nes be termino net tvarkingi žmonės nuslysta į atidėliojimą.
Jeigu grįžti nenori, uždarymas gali būti taškas, kuris atlaisvina galvą. Ir keistas dalykas, bet daug kas po uždarymo pradeda judėti greičiau. Nes nelieka „kablių“ ir kaltės jausmo.
Kada verta kreiptis pagalbos, o ne spėlioti
Yra dalykų, kuriuos verslininkas gali nuspręsti pats. O yra dalykų, kurie atsiskleidžia tik kai kažkas užduoda kelis tikslius klausimus. Kartais užtenka vieno pokalbio, kad pasidarytų aišku, kuris kelias tau pigesnis. Pigiau pinigais ir pigiau nervais.
Jeigu dabar sėdi su ta tyla galvoje, nenukelk sprendimo dar mėnesiui. Nes tas mėnuo vistiek praeis. Skirtumas tik vienas: ar tu jį praeisi ramiai, ar su jausmu, kad kažkas velkasi iš paskos.
