Vos išgirdus žodžius danties rovimas, daugeliui kūnu nubėga šiurpas. Prisimename senus pasakojimus, neaiškius prisiminimus iš vaikystės ar filmų scenas, kur pacientai rėkia kabinete. Tačiau realybė pasikeitė, o baimė dažnai lieka tik mūsų galvoje.

Šiandieninė odontologija jau seniai nutolo nuo skausmingų patirčių. Moderni įranga, patyrę gydytojai ir šiuolaikinės nuskausminimo priemonės leidžia procedūras atlikti taip, kad žmogus jaustųsi saugiai ir išlaikytų kontrolės pojūtį.

Kas iš tikrųjų skauda?

Skausmas – labai subjektyvus dalykas. Vienam nemalonus spaudimas jau kelia diskomfortą, kitam – net stiprus maudimas atrodo pakeliamas. Tačiau gydytojai vieningai sutaria: danties rovimas šiandien dažniausiai būna be skausmo. Galbūt keistas jausmas, neaiškus spaudimas, net garsas – bet ne tai, ko taip bijoma.

Yra net pacientų, kurie po procedūros sako: „Visai kitaip, nei įsivaizdavau. Galėjau dar vieną rovimo procedūrą ištverti, jeigu reikėtų.“

Kodėl vis dar tiek daug baimės?

Nemažai pacientų vis dar bijo vien dėl to, kad jų patirtis – iš senų laikų. Gal kadaise nuskausminimas neveikė taip, kaip reikėjo. Gal kažkada gydytojas buvo grubesnis. O gal buvo paprasčiausiai nepaaiškinta, kas vyksta.

Pasikeitė ne tik įrankiai, bet ir pats požiūris. Dabar gydytojas stengiasi iš pradžių nuraminti. Išsamiai pasakoja, kiek truks, ką jausite, kada bus momentas, kai viskas baigsis. Ši psichologinė parama ne mažiau svarbi nei pati procedūra.

Ar tikrai užtenka vieno vizito?

Daugelis nustemba sužinoję, kad kai kuriais atvejais danties rovimas gali būti atliktas per mažiau nei 20 minučių – nuo įžengimo į kabinetą iki išėjimo. Aišku, jei dantis nėra „užsispyręs“, neturi uždegimo, nėra išplitęs pūlinys.

Kartais gydytojai pasirenka iš anksto uždegimą numalšinti, o tik po to rauti – kad būtų mažiau rizikų ir skausmo. Tai lemia individualūs atvejai, tačiau esmė išlieka ta pati: pacientas nėra „paliekamas likimo valiai“.

Po procedūros – kas laukia toliau?

Daugelis mano, kad po rovimo reikės savaitę gerti vien kefyrą ir miegoti atsistojus. Tiesa kur kas švelnesnė. Jei viskas atlikta sklandžiai, gijimas vyksta ramiai. Gydytojai dažniausiai duoda aiškias instrukcijas: vengti karšto, nerūkyti, neplauti burnos per stipriai pirmą dieną.

Svarbiausia – duoti organizmui laiko. Ir nepradėti kramsnoti traškučių, vos tik išeinate iš klinikos.

Gydytojas – ne vien tas, kuris randa problemą

Turbūt viena svarbiausių atramų viso proceso metu – žmogus kabinete. Ne tik tas, kuris žino, ką daryti, bet ir tas, kuris moka pasakyti: „Nebijokit. Viskas gerai. Aš pasirūpinsiu.“ Tokie žodžiai iš gydytojo lūpų nugesina daugiau baimių nei bet kokie raminamieji.

Kai kurie pacientai net pasakoja, kaip vien tas pasitikėjimo balsas pakeitė jų požiūrį į visą odontologiją. Ir kai po to reikia rauti kitą dantį – nebesinervina, nes žino, ko laukti.

Danties rovimas – tai nebėra košmaras iš senų laikų. Tai procedūra, kuri, atliekama su pagarba ir žmogui, ir profesijai, gali būti vos juntama. Ne skausmas čia baisiausias – o tyliai auganti baimė. O su ja susitvarkyti padeda supratimas, atviras pokalbis ir tikras, nuoširdus ryšys su gydytoju. Ir kartais to ryšio užtenka tam, kad net labiausiai įsitempęs žmogus išeitų iš kabineto su palengvėjimu veide.