Vadovai dažnai galvoja, kad darbuotojų motyvacija tiesiogiai priklauso nuo pinigų. Didesnis atlyginimas, premija, papildoma nauda – visa tai svarbu, bet ne visada sprendžia tikrąją problemą. Organizacijų psichologai jau seniai kalba apie tai, kad žmonės nori ne tik uždirbti, bet ir patirti. Ir kai patirčių trūksta, net geriausiai apmokama komanda pradeda byrėti.
Pirmas požymis: pokalbiai tik apie darbą
Jei jūsų komandoje žmonės bendrauja tik apie užduotis, terminus ir projektus – tai signalas. Sveikose komandose egzistuoja neformalus sluoksnis: bendri prisiminimai, juokai, nuorodos į patirtis už biuro ribų. Kai to nėra, ryšiai lieka paviršutiniški, o paviršutiniški ryšiai nereiškia komandos – tik grupę žmonių tame pačiame kambaryje.
Vienas efektyviausių būdų pralaužti šį ledą – bendra veikla neįprastoje aplinkoje. Pastaruoju metu sparčiai populiarėja renginiai įmonėms gamtoje, kur kolektyvas susiduria su iššūkiais, kurių neįmanoma išspręsti individualiai. Tokios patirtys sukuria bendrą istoriją, kuri tampa tiltu tarp žmonių.
Antras požymis: iniciatyvos neberanda kelio
Kai darbuotojai nustoja siūlyti idėjas, dažniausiai ne todėl, kad jų neturi. Tiesiog nesijaučia pakankamai saugūs arba įsitikinę, kad niekas neišgirs. Pasitikėjimas komandoje kuriamas ne per susirinkimus – jis atsiranda tada, kai žmonės mato vieni kitus pažeidžiamus, klystančius ir besistengančius.
Todėl veiklos, kuriose visi yra pradedantieji – pavyzdžiui, orientavimasis miške, ugnies kūrimas ar prieglobsčio statyba – sugrąžina lygybės jausmą. Kai direktorius ir praktikantas kartu bando uždegti laužą, hierarchija trumpam dingsta.
Trečias požymis: rotacija auga, o priežasčių niekas nesako
Kai žmonės išeina „dėl asmeninių priežasčių” – tai retai būna tik asmeninės priežastys. Dažnai tai reiškia, kad jie nesijaučia priklausą kažkam didesniam. Priklausymo jausmas – vienas stipriausių žmogiškų poreikių, ir darbovietė jį gali tenkinti arba ne.
Bendros patirtys – ne formalios, o tikros, gyvos, kartais nepatogios – kuria būtent tą priklausymą. Komandos, kurios kartu įveikė fizinį ar emocinį iššūkį, statistiškai rečiau patiria darbuotojų kaitą.
Ketvirtas požymis: streso lygis aukštas, bet niekas apie tai nekalba
Įdomu tai, kad stresas mažėja ne tik jį šalinant, bet ir keičiant jo pobūdį. Monotoniškas biuro stresas – terminai, el. laiškai, susirinkimai – yra destruktyvus. Tuo tarpu trumpalaikis fizinis iššūkis, pavyzdžiui, kelių valandų žygis ar nakvynė gamtoje, veikia kaip natūralus atstatymas.
Būtent todėl kai kurios įmonės darbuotojams dovanoja ne SPA kuponus, o praktiškus dalykus aktyviam laisvalaikiui. Kompaktiškas lauko peilis, ugnies skeltuvas, patogus miegmaišis – tokie išgyvenimo reikmenys skatina žmogų bent retkarčiais išeiti iš komforto zonos ir pajusti visai kitokį, grąžinantį nuovargį.
Penktas požymis: komandos susitikimai atrodo kaip prievolė
Jei žmonės į komandinius renginius eina su tokiu pat entuziazmu kaip į eilinį susirinkimą – kažkas negerai. Tai reiškia, kad ankstesni susibūrimai nepaliko teigiamo pėdsako. Sprendimas – ne daugiau renginių, o kitokių renginių.
Geriausios komandinės patirtys turi tris savybes: jos reikalauja bendradarbiavimo, suteikia naujų įgūdžių ir palieka istoriją, kurią norisi papasakoti kitiems. Tai nebūtinai turi būti brangu ar sudėtinga – kartais pakanka vienos dienos miške, kad perspektyva pasikeistų.
