Ruošiantis šventei tikrinamas mėsos šviežumas, salotų laikymo temperatūra, net tortų galiojimo data. Ledas į šį sąrašą patenka retai – juk tai tik užšalęs vanduo. Tačiau ES maisto higienos reglamentas (EB) Nr. 852/2004 tai mato kitaip: ledas, kuris liečiasi su maistu ar gėrimais, turi būti pagamintas iš geriamojo vandens ir tvarkomas taip, kad nebūtų užterštas. Kitaip tariant, į taurę įmestas kubelis yra toks pat maisto produktas kaip ir pats gėrimas.
Štai penki mitai, dėl kurių ši paprasta tiesa dažniausiai pamirštama.
1 mitas: „Šaltyje bakterijos žūsta“
Tai bene labiausiai paplitęs įsitikinimas. Iš tikrųjų užšaldymas daugumos mikroorganizmų nesunaikina – jis tik sustabdo jų dauginimąsi. Kai ledas taurėje tirpsta, mikroorganizmai, buvę vandenyje ar ant nešvarių rankų, vėl atsiduria šiltoje aplinkoje.
Todėl švaraus ledo paslaptis ne šaldiklio temperatūra, o vanduo, iš kurio jis pagamintas, ir viskas, kas su juo vyksta vėliau.
2 mitas: „Ledą galima pasemti tiesiog stikline“
Kas nėra pasėmęs ledo ta pačia taure, į kurią jis keliauja? Problema ne tik higiena. Plona stiklinės briauna, atsitrenkusi į kietą ledą, gali nuskilti, o permatoma stiklo šukė tarp permatomų ledo gabaliukų yra praktiškai nematoma. Būtent todėl profesionaliuose baruose stiklinių ar taurių ledui semti nenaudojama.
Teisingas įrankis – metalinis ar maistinio plastiko kaušelis. Tačiau ir jis turi savo taisyklę.
„Didžiausia klaida – palikti kaušelį pačiame lede. Rankena, kurią per vakarą palietė dešimtys rankų, atsiduria tarp gabaliukų, kuriuos svečiai netrukus nurys (todėl net sandariai supakuoti ledo kubeliai po atidarymo turi būti semiami tik švariu kaušeliu, laikomu atskirai), – pabrėžia renginių barmenas. – Kaušelis turi gulėti šalia arba specialiame laikiklyje, rankena į viršų.“
3 mitas: „Tas pats ledas tinka ir buteliams vėsinti, ir į taures“
Kibiras su ledu, kuriame mirksta buteliai, atrodo kaip patogi universali talpa. Bet butelių dugnai buvo ant sandėlio grindų ir automobilio bagažinėje, etiketės lietos rankomis, o pats vanduo vakaro eigoje tampa šiltėjančia „sriuba“. Toks ledas nebėra maistinis.
Taisyklė paprasta: dvi atskiros talpos. Viena – gėrimams vėsinti, kita – ledui, kuris keliaus į taures. Jos neturi keistis vietomis net ir vakaro pabaigoje, kai ledo ima trūkti.
4 mitas: „Šaldiklio ledas visada švarus“
Namų ledo formelės plaunamos rečiau, nei norėtųsi. Šaldiklyje ledas dažnai laikomas atvirame maiše šalia žalios mėsos, žuvies ar grybų, o kaupiamas savaitėmis. Per tą laiką jis ne tik sugeria kvapus – ant jo paviršiaus nusėda viskas, kas sklando šaldiklio ore.
Jei ledą ruošiate patys, formeles plaukite kaip kitus virtuvės indus, o pagamintą ledą laikykite sandariame maistiniame maiše ir neilgai.
5 mitas: „Ištirpusį ledą galima užšaldyti iš naujo“
Pavyzdžiui, kai po šventės lieka pusė maišo pusiau ištirpusio ledo. Bėda ta, kad vanduo, kelias valandas stovėjęs kambario temperatūroje atvirame inde, galėjo užsiteršti, o pakartotinai užšalę gabaliukai sulimpa į vieną luitą. Toks ledas tinka nebent gėlėms laistyti ar vėsinimo vonelei, bet ne gėrimams.
Ką patikrinti, kai ledą perkate
Perkant didesnį kiekį ledo verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus:
- Pakuotė. Maistiniai maišai, sandariai uždaryti, be pažeidimų.
- Gabaliukų būklė. Laisvai biręs ledas reiškia, kad jis nebuvo atitirpęs. Didelis sulipęs luitas – ženklas, kad pakeliui temperatūra kilo.
- Kvapas. Geras ledas nekvepia niekuo.
- Transportavimas. Ledas turėtų atkeliauti izoliuotose dėžėse, o ne atvirame bagažinės kampe.
Švarus ledas yra viena iš tų smulkmenų, kurių svečiai nepastebi, kol viskas tvarkoje. Organizuojant didesnę šventę ramiausia, kai ledukai pagaminami aparatu iš geriamojo vandens, atvežami izoliuotose dėžėse ir šeimininkams belieka pasirūpinti tik kaušeliu ir svečiais.
