Iš pradžių jis atrodo gaivus. Baltos sienos, šviesios grindys, švarūs paviršiai, jokių nereikalingų daiktų. Visas kambarys atrodo kaip kvėpuojantis popieriaus lapas. Bet po kelių mėnesių jau nebenori ten būti. Kažkas jame erzina, net jei viskas tvarkinga. Gal todėl, kad jame nėra žmogaus?
Minimalizmas žavi daugelį. Bent jau iš nuotraukų. Bet realybėje gyventi baltoje dėžėje – sunku. Žmogui reikia ne tik estetikos, bet ir emocijos. O ji neatsiranda iš tuščių sienų.
Tyla, kuri pradeda šaukti
Vienas iš dažniausių klientų komentarų interjero dizaineriams skamba taip: „Norėjau švaraus stiliaus, bet dabar namie nejauku. Viskas kaip ligoninėj.“
Tokie interjerai dažnai atrodo idealiai žurnaluose, bet ne gyvai. Nėra kvapo, nėra šilumos, nėra kas primintų, kad ten gyvena žmogus. Ypač jei viskas balta, be faktūrų, be spalvų.
Baltos erdvės gali būti įspūdingos, bet per daug baltos — kaip kambarys be garso. Gražu tik iš toli. Kai gyveni viduje, ima slėgti.
Kur dingo gyvybė?
Baltas interjeras veikia kaip filtras – jis atima foną, kad išryškėtų formos ir tekstūros. Bet kai jų nėra, lieka tik nuovargis. Atsiranda pojūtis, lyg gyventum scenoje, kur viskas turi būti tvarkinga 24/7. Jokio atsipalaidavimo.
Žmogus nori prisiliesti, pajusti. Mediena, tekstilė, molio tonai, augalai. Viskas, kas sugrąžina į žemę. Nėra nieko blogo norėti tvarkos, bet tvarka neturi atimti gyvenimo.
Namai – ne galerija
Yra didelis skirtumas tarp grožio, kuris įkvepia, ir grožio, kuris slegia. Jei viskas tik balta, be niuansų, be istorijų – ima atrodyti lyg būtum svečias pas save.
Prieš keletą metų viena pora kreipėsi su prašymu „pataisyti“ jų būstą. Dizainas buvo nepriekaištingas – baltos sienos, balti baldai, baltas kilimas. Bet jie norėjo eiti į kambarį, o ne jį apeiti.
Sprendimas buvo paprastas – sugrąžinti medžiagiškumą. Vėl atsirado spalvoti pagalvėlių užvalkalai, molinė vaza, tamsesnė knygų lentyna. Ir staiga namai atsigavo.
Spalvos kaip emocijų inkilai
Jei viskas balta, net ir saulė prapuola. Ji nustoja kurti šviesos žaismą, nes neturi kur kristi. Štai kodėl interjeras su mediena, spalvomis, audiniais atrodo šilčiau – jis kviečia į jį įsitraukti.
Ramybė yra gera, bet jei ji sterili – ilgainiui išvargina. Kai kambaryje nėra kur akiai „įsikabinti“, smegenys neturi už ko užsikabinti.
Įnešus faktūrų, spalvų ar net mažų kasdienių netobulumų, interjeras tampa savas. Ne žurnalinė kopija, o vieta, kur norisi grįžti.
Kur ieškoti pusiausvyros?
Jei pastebite, kad jūsų interjeras tampa per „tobulas“, per tylus – verta pažvelgti į jį ne kaip į dizaino objektą, o kaip į savo pratęsimą. Namuose turi būti gyvybė. Ir nebūtinai ji turi būti garsiai rėkianti – pakanka natūralumo, tikrumo.
Patarimą galite rasti čia: Cozy2.com – vieta, kur kalbama apie tikrus namus, o ne tik apie jų paveikslėlius. Kur svarbu jausmas, o ne tik dizaino linijos.
Kai per daug baltos – gali būti, kad trūksta ne spalvos, o jūsų. Leiskite sau būti savo namuose. Tik tada jie iš tiesų bus jūsų.
